- kanapis
- 1 kanãpis sm. (2); P žr. kanapė: Višteliai landžioja po kanapiùs Vkš. Tiek vėjo kanãpis, tiek plaušų votegas stiprumo Skdv. Pradėjau gauties kaip katė kanapiūse Šts. Seno žvirblio nenutversi ant pelais, reikės i kanãpių KlvrŽ. Grūstais kanapiais tepė duoną ir po pečiaus šutino, kad gavėnė buvo Skdv. Aš grūzdu (gruzdinu) kanapiùs po karšto pečiaus J. Išdygo kanapis jūros pakraštelė[je] LMD(KlvrŽ). ^ Motriška su kanapiu (greitai) užauga Užv. Arklį reik šerti ne kanãpiais, bet avižoms Sd.
◊ į kanapiùs stãtomas bjaurus, apsileidęs: Vyras ne į kanapius statomas (neprastas) S.Dauk.
Dictionary of the Lithuanian Language.